Kiekvienas vaikas yra svarbus. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujamės „Ugnelėje“ – vaikas nėra statistinis vienetas. Siekiame kiekvieną matyti atskirai – mums labai svarbu, ar visiems vaikams kolektyve gerai, ar kiekvienam yra sudarytos pakankamai geros sąlygos atskleisti geriausias savo savybes ir vystyti talentus. To paties prašome ir iš vaikų – matyti ir gerbti visus žmones, kuriame aplinką, kurioje vaikai patys palaikytų vieni kitus.

Saviraiška. Mums svarbu ne tik tai, kaip vaikai dainuoja. Stengiamės sudaryti kuo lankstesnes sąlygas atsiskleisti ir kitiems jų talentams, todėl mūsų koncertus dažnai veda patys vaikai, jie savanoriauja organizuojant mūsų renginius, vertėjauja kelionėse, akompanuoja chorui koncertuose.

Pagarba kolektyvui. Dainavimas chore – kolektyvinis užsiėmimas, ir dažnai (ypač – kelionėse ar stovyklose) akcentuojame, kad tam tikrų asmeninių norų ar patogumų gali tekti atsisakyti tam, kad visi kolektyvo nariai jaustųsi gerai ir galėtų greičiau kartu pasiekti norimą tikslą.

Drąsa. Viena iš pirmųjų baimių, kurią nugali mūsų vaikai – scenos; mažiausiems ji dar nėra taip gerai pažįstama, bet su vyresniaisiais mokomės įvairių atsipalaidavimo ir susikaupimo pratimų. Stovyklose daug dirbame su viešo kalbėjimo baime, dažnai filmuojame įvairius video klipus, skatindami vaikus nugalėti kameros baimę.  Mokomės vieni kitiems sakyti komplimentus – tikime, kad privalome koncentruotis į tai, ką turime geriausio.

Pagarba sau. Svarbus vienų kitiems sakomų komplimentų tikslas – skatinti vaikus gerbti ir mylėti save. Vaikai yra įsivardinę taisyklę „nevažiuoti ant savęs“, ir jei kuris nors nepagrįstai save kritikuoja, kiti stengiasi atkreipti į tai dėmesį.

Procesas kaip tikslas. Choriniame pasaulyje, kaip ir daugumoje kitų atlikimo meno žanrų, dainininkų „vertė“ dažnai matuojama laimėtais konkursais. Nors konkursuose dalyvaujame reguliariai, esame susitarę, kad svarbiausias yra ruošimosi ir tobulėjimo procesas, o ne laimėjimai. Vaikai žino, kad mūsų tikslas – augti, ir savo augimą galime matuotis tik patys pagal save. Koncertų sėkmę taip pat matuojame ne parduotų bilietų kiekiu, o klausytojų emocijomis.

Ramybė. Suaugusieji, daug kalbėdami apie vis didėjantį patiriamo streso kiekį, dažnai pamiršta, kad streso atitinkamai daugėja ir vaikų gyvenimuose. Siekiame sukurti aplinką, kurioje vaikai jaustųsi saugūs, ramūs, nepatirtų papildomos įtampos po dienos mokykloje.

Džiaugsmas dėl mažų dalykų. Visi kartu mokomės, kad didžiausias džiaugsmas kartais slypi mažiausiuose dalykuose. Tuos dalykus geriausiai pastebi ne kas kitas kaip vaikai – jie čia tampa pačiais geriausiais suaugusiųjų mokytojais.

Mokymasis keliaujant. Manome, kad koncertinėse kelionėse vaikai mokosi intensyviau nei mokykloje. Per savaitę užsienyje jie įsisavina daugiau naujų žinių nei per vidutinę savaitę mokyklos suole. Į užsienį su pagrindiniu choru keliaujame mažiausiai kartą per metus.